Šiandien ravėjau svogūnus ir pagalvojau: jeigu vieną dieną apsiimsiu rašyti knygą, rašysiu ją, kaip rašė Bukovskis savo poeziją. Įkūnysiu vyrą, kuriam visai nesvarbūs kitų jausmai: laižiau savo moters vaginą, skonis kaip sugedusio virto kiaušinio, beveik susivėmiau į jos išangę, bet ji prašė dar... Įdomu ar daug moterų rašo vyro akimis? Ravėdama, į tai žiūrėjau kaip į novatoriškumą, bet guldau galvą, jog pasaulyje yra aibė moteriškių, kurios rašo vyro sielos akimis. Supratau, jog niekada nenustebinsiu pasaulio, mano rašleva nebus dėstoma mokyklose ir kritikai mane vadins dar viena grafomane.
Atostogų metu, namie privalau padaryti daugiau darbų, nei kol mokausi mokykloje. Kiekvieną vakarą namie išklausau ilgą mamos sąrašą, ką turėsiu padaryti rytoj, dažniausiai tai tvarkymąsis, maisto gaminimas ir bereikšmiai darbai, kuriais mama nori atitraukti mane nuo kompiuterio. Taip dažnai norisi surėkti jai į akis, jog man viskas atsibodo, jog aš nenoriu ir neprivalau nieko daryti, jog man nesvarbu ar kriauklėje guli nuo maisto prasmirdę indai, o kilimai atrodo kaip smėlio dėžė. Bet tėtis kartą yra pasakęs: „prisimink, mama tik viena“. Tėtis yra keistas žmogus. Visą savo gyvenimą jį pažįstu kaip užkietėjusį geriką. Geriką, kuris prisiliuobęs ir apsimyžęs pradeda mokyti mane gyvenimo. Pasak jo, aš niekada nepadedu jiems, būnu bjauri mamai ir močiutei, o jos dažnai serga, turi daug ligų, kurių geriau neerzinti ir nekliūdyti. O aš vis dar to nesuvokiu, nors gal ir suvokiu, tik keista, jog manęs tai nekliudo ir aš nesistengiu, jog joms būtų geriau. Matyt, nesu subrendusi, o gal tiesiog beširdė.
Svetimi mane mato kaip pavyzdingą, gerai besimokančią mergaitę. Pusė mano mokyklos galvoja, jog esu nuobodi moksliukė. Bet aš nesu moksliukė, dažnas kontrolinis praeina su paruoštuke rankoje, o ir namų darbus dažniausiai nusirašau iš interneto. Tiesiog esu sėkmės vaikis, sukūręs kitiems angelo įspūdį ir tuo puikiai besinaudojantis.
Šiemet man suėjo aštuoniolika metų. Esu pilnametė. Keista, bet per šiuos kelis pilnametystės mėnesius pakeičiau ir patyriau daug naujo savo gyvenime. Iki šiol dar neturėjau vaikino. Vis dar jo ir neturiu. Bet turiu eilinę simpatiją, dėl kurios galėčiau atiduoti pusę savo gyvenimo. Kai kažkam simpatizuoju, visada noriu atiduoti tam žmogui visą save. Dauguma mano draugių jau turėjo po kelis vaikinus ir rimtų draugysčių, tų draugių draugės arba klasiokės jau net turi vaikų... Vaikai gimdo vaikus šiais laikais.
Jis geras. Kiek drovus, draugės apie jį atsiliepia, kaip apie vaikiną „savo vietoje“. Manau, tai tik žodžiai, kuriais bandoma nuslėpti neigiamą nuomonę apie jį. Guldau galvą, jog jos tiesiog nenori manęs nuliūdinti sakydamos: jis nuobodus, tylus, keistas ir išskyrus sportą daugiau nieko nemato. Bet jis toks ir yra, nežinau kuo jis mane traukia. Nors mane traukė jau daugelis ir daugeliui buvau pasiruošusi paaukoti viską. Nujaučiu, jog po ilgų kankinimosi ir jo dėmesio laukimo, aš tiesiog mesiu šį reikalą ir kuriam laikui apsiraminsiu. Vėliau atsiras kitas. Ir tada vėl apsiraminsiu. Ir taip bus visada. Netikiu, jog vieną dieną stovėsiu su vestuvine suknele ir sakysiu „TAIP“ kažkam, ką myliu. Nors šios keistos simpatijos ir vedybos yra kaip diena ir naktis, bet juk meilė viena.
Rašiau šį dienoraštį, kol virtuvėje virė arbatinukas. Nesuprantu, kodėl elektrinį mes naudojame tik svečiams? Mano namai – post sovietinė tvirtovė – gėdinga ir nuolat verčianti kuo greičiau užaugti ir išvažiuoti iš čia. Retai kviečiuosi draugus pas save. Man gėda, jog visi pamatys kokie baldai stovi mano kambaryje, jog sekcijai, kuriai tiek pat metų, kiek mano mamai, vis dar neišmesta į sąvartyną. Močiutė neleidžia, sako, jog kol ji bus gyva, šie baldai stovės čia. Nekenčiu viso to. Kai užaugsiu aš ilgėsiuos viso to, ko dabar nekenčiu. Nemoku vertinti, to ką turiu. Nors iš tiesų turiu daug ką. Kartais užtenka ir to, jog esu gyva.
Birželio pabaigoje bus metai, kaip redaguoju jaunimo laikraštį. Tai iš tiesų beviltiškas laikraštis, kurio neskaito jaunimas. Nežinau, kodėl mes vis dar jį turime. Greitai jis skaičiuos šešiolika egzistavimo metų. Straipsniai, kurios mes rašome jau seniai pasenę, nepritraukiantys daug dėmesio ir pagyrų. Net viena mokytoja man pasiūlė paieškoti naujų temų, kandesnių, įdomesnių, aš tik palinksėjau. Širdis tuo metu sulindo į skrandį ir beveik išplaukė pro išangę. Man buvo gėda, jos esu toji redaktorė, kuri eidama savo pareigas nesugeba pakelti laikraštį į naują lygį, atkreipti kitų dėmesio ir susilaukti populiarumo. Kaip aš tada galėsiu parašyti ateityje knygą, kurią skaitytų milijonai? Nors galbūt sugebėsiu. Juk vieną yra rašyti jaunimui, o kitą yra rašyti širdimi ir taip bjauriai ir sarkastiškai, kaip tik geidi. O aš geidžiu daug.
Šiemet man jau aštuoniolika, metas pradėti masturbuotis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą